Žinot, yra toks posakis: Nespjauk į vandeny, nes gali tekti po to jį išgerti.
Va šis posakis man ir pasitvirtino.. 2011m. vasara susipažinau su vaikinuku per internetą, apsikeitėm telefonų numeriais ir po kokių 5 minučiu, kai nuėjau nuo kompiuterio gavau jo žinutę. Bendravom po truputi. Jis daugiau man rašydavo, nei aš pati. Tuo metu su juo bendravau tiesiog šiaip, nes įdomu buvo. Jis man po kiek laiko pradėjo siūlyti susitikti, bet aš vis atsisakinėjau, tikrai nenorėjau nieko daugiau su juo, man buvo gerai tiesiog susirašinėt.. Mane įskaudino buvęs draugas ir tada jam išsipasakojau, pradėjom daugiau susirašinėt, pradėjom kalbėt telefonu valandų valandas ir dar vis nebuvom susitikę. Jau vėlyvą rudenį jis man parašė žinutę, kurioje pasiūlė dar nedraugaut, bet pasiūlė neieškot kitų… Ir po maždaug mėnesio aš sutikau susitikt su juo pati pirmą kartą… Jis atvažiavo iškart po draugių gimtadienio, toks gerai pašilęs :D.. Pakalbėjom, žiūrėjom vienas į kitą taip gražiai ir pasiūlė man draugaut, tuo metu tiesiog buvau pakylėta, drugeliai skraidė.. Iš pradžių nemylėjau jo taip stipriai, tiesiog jis man patiko. Bet kuo toliau tuo labiau imiau jį pažinti ir pamilau. Dabar aš jį myliu labai stipriai ir suprantu, kad tai yra TIKRA MEILĖ… Nereikia laukt meilės, ji pati ateina pas mus netikėtai ir reikia ją tiesiog įsileisti į savo širdį..
